Degenių kapinės. Venecijus
Degeniai – kaimas Rokiškio rajone, šalia krašto kelio Biržai–Pandėlys–Rokiškis . Sodybos išsidėsčiusios kairėje Nemunėlio upės pusėje 3 km spinduliu. Vakarinėje pusėje kaimas ribojasi su Notigalės aukštapelke – telmologiniu draustiniu.
Gyventojų kaime nuolat mažėja. Iš tarpukariu buvusių 37 sodybų 2009 m. likęs trečdalis. Kaimo viduryje yra Degenių kapinaitės. Šalia jų gyveno žymus medžio drožėjas Venecijus Jočys. Prie kelio atgimimo laikais (1991 m.) pastatytas tautodailininko Prano Kaziūno kryžius.
Venecijus Jočys
Vieniems jis keistuolis, kitiems, tas, kuris stojant į Europos Sąjungą sudegino tvartą, kažkam – tiesiog tikras žmogus, kuris gyveno taip, kaip jautė. Primityvia drožyba ir nenuspėjamu elgesiu Venecijus Jočys (1954–2018) buvo lyginamas su Lionginu Šepka.
Gimė 1954 m. Obeliuose, Rokiškio rajone. Tarnaudamas sovietinėje armijoje sukūrė pirmuosius drožinius. Vėliau ėmė drožti laisvalaikiu buityje naudojamus reikmenis, skulptūrėles, vaizdelius iš realaus gyvenimo, įsimintinus personažus, paukščius, gyvūnus.
Respublikinėje konkursinėje parodoje L. Šepkos premijai laimėti pirmą kartą dalyvavo 1996.
1999 m. jis tapo Rokiškio krašto muziejaus nuo 1994 m. organizuojamos respublikines medžio drožėjų darbų konkursinės parodos laureatu – Liongino Šepkos premijos laimėtoju. Tais metais vyko skausmingas jo skyrybų su žmona procesas, o visuomenė jį tarsi atrado. Menininką labai išpopuliarino režisierės Janinos Lapinskaitė 2000-ųjų filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Tai buvo pasakojimas apie labai savitą, kūrybingą žmogų, bandantį prisijaukinti vienatvę. Venecijus tuomet jau buvo apsigyvenęs Degenių kaime, dabar visiems žinomoje W – velnioniškai vieno Wenecijaus, Valdmieros urėdijos, įsikūrusios po to paties pavadinimo žvaigždynu, – sodyboje.
Prieš 12 metų V. Jočį „atrado“ iš Kauno į gimtą Kazliškio kraštą grįžusi Baltų žiniuonė E. Samulytė. Jie susituokė ir gyveno šioje atskirtyje, apsuptoje pušynų ir beržynų, paslaptingoje įvairiais dailiais mediniais statiniais-statinėliais, drožiniais ir raižiniais, savo žemę paženklinę užrašu „Nesaugoma teritorija“, prie vilkšunio medinio voljero užrašę „Geras šuo“…
Tai tas pats žmogus, 2004-aisiais – Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą metais – prisijungęs prie raginimo naktį tapti pačia šviesiausia ES valstybe ir sudeginęs tvartą. Tiesa, tai buvo nebenaudojamas statinys, užstojęs beržynėlio vaizdą. Apie Venecijų tuokart rašė visi didžiausi leidiniai, atskleisdami ir jo talentą, ir ypatumus . Vienas iš straipsnių - https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/tvarta-del-europos-sajungos-sudegines-drozejas-venecijus-jocys-ja-nusivyle-o-geriausia-narystes-dovana-vadina-zmona-56-351176
Taip ir gyveno čia du baltų žiniuoniai. Vyriškasis jo pradas Pitagoro ir Archimedo skaičiavimais pastatė namus ir iš senosios „gryčiutės“ persikėlė „prie prūdo“. Perrišo naujų rastų namą didžiausiu kaspinu ir padovanojo savo mūzai Eglei.
Po Venecijaus mirties prie kelio į Panemunėlio geležinkelio stotį tarsi dar labiau paseno senoji Venecijaus „gryčiutė“, tačiau ant jos durų tebekabo užrašas „Aš prie prūdo.
