Camino Lituano – tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Šis kelias - tai lietuviškoji Camino de Santiago kelių Ispanijoje versija. Todėl, susiejant Lietuvą, piligrimystę ir Camino de Santiago, kelias pavadintas Camino Lituano.
Kelias prasideda ties Latvijos-Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku Lenkijoje. 2021 metais pradėta ženklinti ir Camino Lituano Aukštaitijos atšaka, kuria nuo Germaniškio eisit link Biržų, Pajiešmenių, Joniškėlio, Linkuvos ir ties Pakruoju įsiliesit į pagrindinį Camino Lituano kelią.
Camino Lituano keliaujantys piligrimai aplankys bažnyčias, koplyčias, šventvietes, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos, gamtos paminklus, muziejus, dvarus, istorinio ir kultūrinio paveldo vietas. Kelias sužymėtas tradicinėmis geltonomis krypties rodyklėmis bei kriauklėmis.
Lobiai daugiausi pasiekiami automobiliu, nors kurie kelio ruožai praeinami tik pėsčiomis!
Šilkarskių giminės atminimui
Vladimiras Šilkarskis gimė 1884 m. sausio 27 d. Juodžionių dvare, Pabiržės valsčiuje, Biržų apskrityje. Lietuvos ir Vokietijos filosofas, klasikinis filologas, mokslo istorikas, VDU ir Bonos universiteto profesorius.
Gimė dvarininkų šeimoje. 1910 m. baigė Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Po studijų buvo pakviestas ruoštis profesūrai, ėmė dėstyti Tartu universitete filosofiją. Būdamas trisdešimt ketverių apgynė disertaciją ir tapo profesoriumi. Po Pirmojo pasaulinio karo persikėlė į Vilnių, kur profesoriavo Stepono Batoro universitete (1919–1920 m.). Nuo 1921 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur dėstė graikų kalbą ir literatūros istoriją, antikinės kultūros istoriją. Skaitė paskaitas apie Aristotelį, Sokratą, Demosteną, Platoną ir kitus graikų mąstytojus bei literatus, taip pat vadovavo graikų literatūros seminarui. Čia jis dirbo iki 1940 m. Užėjus sovietinei okupacijai emigravo į Vokietiją. Mirė 1960 m. rugpjūčio 20 d. Bonoje, VFR.
Kapinaičių pakrašty (apačioj teka Tatula) stovi kryžius. Pašventintas 2014-ų vasarą, minint prof. Vladimiro Šilkarskio 130-ąsias gimimo metines. Spėtina, tada ir kapinaitės sutvarkytos – iškirsti priaugę krūmai. Kapinaitėse atremtas į dvikamienę liepą stovi ir senas kryžius. Spėjama: prieš II pasaulinį karą dirbtas. Kančios nelikę. Gal jis kaip nors susijęs su mūro liekanom, sukrautom priešais 2014-ais pastatytą kryžių?
Kitoje keliuko pusėj - sodai, sodai, sodai, kurie akivaizdžiausiai primena paskutinius Juodžionių dvaro savininkus (Regina Rakštienė: „Buvusi dvaro darbininkė Bronė Fergytė prisimena, kad Šilkarskiai darbininkams nešykštėdavo obuolių, bet su obuoliais duodavo ir dėžutę sėkloms. Suvalgius obuolius sėkleles reikėdavo rūšiuoti į atskiras dėželes. Vėliau sėklas pasėdavo, augino sodinukus, juos skiepydavo, išvedinėjo naujas obelaičių veisles. Šilkarskių medelynas buvo pagarsėjęs visoje Lietuvoje. Sovietiniais laikais čia įsikūrė vieno didžiausio Lietuvoje Naradavos sodininkystės tarybinio ūkio skyriaus centras. Sodininkystės pradžių pradžia – brolių Šilkarskių sodas ir medelynas, kurį kūrė ir puoselėjo mano senelis Povilas Šilkarskis, visaip profesoriaus remiamas ir skatinamas.“) (http://virginijusg.blogspot.com/2015/11/794-visiskai-tarp-kitko-apie-juodzioniu.html)
