„Rūdininkų girios partizanai“ - 1959 m. išleista knyga, išleido LTSR valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Autorius Teofilijus Mončiunskas, buvęs partizanas. Knygos pavadinimas tiko šitai lobiukų serijai, todėl ir pasirinkau jį. Leidinio metai rodo, kad tai turėjo būti ideologizuotas, šališkas kūrinys. Interneto platybėse šitos knygos pavartyt nepavyko, o į Grūto parko biblioteką nuvažiuoti man gabalas kelio. 1977 m. Lietuvos televizijos sukurtas meninis filmas „Ko verkė pušys“, režisierius Balys Bratkauskas. Filme pasakojama apie tarybinių partizanų ginkluotas akcijas prieš vokiečius pietryčių Lietuvoje. Mačiau šitą filmą sovietmečiu dar moksleivis būdamas, dabar dar kartą peržiūrėjau youtube‘se. Filmas pastatytas pagal to meto ideologiją – partizanai pavaizduoti kaip supermenai, o vokiečiai žioplais ir bukais kareiviais. Keli filmo epizodai filmuoti Rūdininkų girioje, partizanų žeminėse ir šalia jų. Tuo metu žeminės jau buvo rekonstruotos ir paverstos muziejumi miške. Itin išsamiai sovietinių partizanų veiklą Lietuvoje aprašė Rimantas Zizas monografijoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“, išleistoje 2014 m. Perskaičiau su malonumu – 600 psl. be jokio šališkumo, tik skaičiai ir faktai, faktai ir skaičiai. Knygoje detaliai aprašyta ir Rūdininkų girios partizanų veikla. Iki 1943 m. rudens, kol frontas rytuose nepajudėjo į vakarus, raudonieji partizanai čia reiškėsi silpnai. Aktyvumas išaugo pasikeitus karo krypčiai, gaunant vis didesnę paramą iš Rusijos – tiek nuleidžiamą iš lėktuvų, tiek miškais su ateinančiu pastiprinimu iš Baltarusijos teritorijos. 1944 m. pavasarį Rūdininkų girioje jau veikė 13 būrių, kuriuos sudarė apie tūstantį partizanų. Tarp partizanų būrių kartais pasireikšdavo trinčių, ypač nacionaliniu-tautiniu pagrindų. Daugiausia partizanų pagal tautybę buvo žydai. Antrą pagal didumą grupę sudarė rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, apskritai rusakalbiai. Ir tik labai nedidelę Rūdininkų girios sovietinių partizanų grupę sudarė vietos gyventojai – lenkai ir lietuviai. Pastarųjų buvo vienetai. Drausmė būriuose buvo prasta, ypač išplito girtavimas. Maistą, drabužius sau partizanai rekvizuodavo iš aplinkinių kaimų gyventojų, prasidėjo tiesiog plėšikavimai. Kaimuose ėmė kurtis savisaugos būriai, aktyvesni kaimo vyrai ėmė ginkluotis. Partizanai, nepajėgdami kovoti su rimtesniu priešu – vokiečių karinėmis ar lietuvių policijos pajėgomis, nukreipė savo veiksmus į silpniausią „priešo“ grandį – kaimo savisaugas, kurios sovietinių partizanų būrių ataskaitose dažnai skambiai vadintos „priešo garnizonais“. Taip užsimezgė ir susiformavo prielaidos bei sąlygos priešiškiems santykiams, lėmusiems 1944 m. Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimų tragedijas, žmonių žudynes, daugelį kitų skaudžių įvykių. Tų metų vasarą praslinkus frontui, dalis partizanų buvo mobilizuoti į raudonąją armiją ir pasiųsti kariauti su tikru priešu vakaruose. Kiti, išsibarstę po miestelius ir kaimus, tapo partiniu ir visuomeniniu aktyvu. Ir statė jie šviesų komunizmo rytojų iki pat TSRS žlugimo.
Ne, tai ne aliuzija į Arvydo Anušausko knygą „Užmirštas desantas“. Tiesiog pavadinimas sutapo. Karo metu partizanams dalis amunicijos, kartais ir gyvoji jėga, buvo nuleidžiama parašiutais iš lėktuvų. Dažniausiai naktį, kad vokiečiai nepastebėtų. Ne visada tas desantas būdavo sėkmingas. Ar tai lėktuvo pilotas nukrypdavo nuo kurso tamsoje, ar tai partizanai ne toj vietoj uždegdavo signalinius laužus – desantas kartais nepasiekdavo numatyto tikslo. Dažniausiai tokiu atveju jis būdavo nurašomas ir užmirštamas. Kaip ir šiuo atveju. Todėl hint‘o nėra. Nes nežinia kas desantavosi, kur nusileido, ir aplamai – koks tolimesnis jo likimas buvo.