LT Tai – bažnyčia, stovinti Kamšų kaime, prie Kalvarijos-Simno kelio. Labai įdomi šios bažnyčios ir parapijos atsiradimo istorija. Važiuojant iš Kalvarijos Alytaus kryptimi, aštuntajame kilometre buvo didelis Sūsninkų kaimas. Jame kunigas Mykolas Krupavičius buvo sumanęs statyti bažnyčią, tačiau planai pasikeitė. Vietos gyventojai siūlė bažnyčią statyti arčiau senojo kelio. Atsirado žmonių, nenorėjusių atsiskirti nuo Kalvarijos parapijos ir miesto. Tai buvo Zapalimų, Barauskų, Mitraučiznos kaimai. Ypač aršiai priešinosi Palenčiznos kaimelio vyrai. Jie visiškai nenorėjo skirtis su Kalvarija. Tačiau klebonas M. Krupavičius įtikino parapijiečius, ir šie sutiko prisijungti prie naujos parapijos. Visi pritarė, kad bažnyčia būtų statoma Sūsninkuose netoli kelio. Sūsninkai turėjo žemės sklypą apie pusantro kilometro nuo plento. Iš paplentės sūsninkiečių neatsirado ūkininko, kuris būtų linkęs skirti žemės. Statyti Sūsninkų bažnyčią minėtame sklype nesutiko didelė dalis sūsninkiečių. Statybvietės klausimas pakibo ore. Kairėje plento pusėje, priešais Sūsninkus, buvo nedidelis Kamšų kaimas. Ūkininkas Petras Kručkas pasisiūlė aukoti naujajai bažnyčiai tokį žemės plotą, kuriame tilptų bažnyčia, klebonija su ūkio trobesiais, bažnyčios tarnų trobesys, klebono daržas ir aikštė prieš bažnyčią. Susirinkimas nudžiugino, bet iškilo kitas nelengvas ir ambicingas klausimas: kieno vardu pavadinti parapiją. Sūsninkiečiai reikalavo Sūsninkų vardo, kamšiečiai – Kamšų. Kamšiečių argumentas: kuriame kaime parapijos bažnyčia, to kaimo vardu turi vadintis ir parapija. Sūsninkų argumentas: Sūsninkai – didžiausias kaimas, tad parapija turi vadintis Sūsninkų vardu. Kilo aršūs ginčai. Susirinkimas įsikarščiavo. Reikėjo ieškoti išeities – kito vardo.
Kun. M. Krupavičius pasiūlė Vytautų vardą, nes pirmasis klebonas buvo Vytautas. Įsikarščiavusiems kamšiečiams ir sūsninkiečiams šis vardas buvo nepriimtinas. Abi šalys norėjo savo kaimo vardą laimėti. Vytautus atmetė dėl vardo nepastovumo: klebonas Vytautas ir parapija vadinsis Vytautų. Ateis naujas klebonas Motiejus, teks ją perkrikštyti Motiejais. Argumentas ne per stiprus, bet su įsikarščiavusia minia reikėjo elgtis atsargiai. Kun. M. Krupavičius įspėjo, kad dėl tokio menkniekio – parapijos vardo – galima neturėti nei parapijos nei bažnyčios. Jis pasiūlė Mindaugų vardą, paaiškinęs, kas buvo Mindaugas. Tas įspėjimas atšaldė karštuolius. Vienbalsiai nutarta priimti Mindaugų vardą.
Mindaugų vardą patvirtino ir vyskupas Antanas Karosas. 1941 m. vasarą atvyko klebonas. Taip buvo oficialiai įsteigta Mindaugų šv. Mykolo parapija. Pirmu įsteigtos naujos parapijos klebonu buvo paskirtas jaunas kunigas Vytautas Demikis. Jis apsigyveno pas vieną Sūsninkų ūkininką. Kitas ūkininkas – V. Ališkevičius leido seklyčioje įkurti laikinąją koplyčią. Vargas buvo klebonui, ne mažesnis vargas ir parapijiečiams. Vėl atėjo į pagalbą Kalvarijos klebonas kun. M. Krupavičius.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visą bolševikų paliktą turtą, kaip karo grobį, pasisavino atėję vokiečiai. To turto, ypač statybinio, rusai paliko daug. Vieną tinkamą gyventi baraką kun. M. Krupavičius nupirko iš vokiečių ir dovanojo Mindaugų laikinajai bažnyčiai.
Kalvarijoje buvo graži mūrinė stačiatikių cerkvelė ir nedidelė mūrinė klebonija šventikui. Dar kilus Pirmajam pasauliniam karui, dauguma Kalvarijos rusų išvyko į Rusiją ir į nepriklausomą Lietuvą negrįžo. Cerkvė buvo pavesta katalikų parapijai, nes liko be parapijiečių ir šventiko. Katalikams jos nereikėjo. Kalvarijos klebonas, gavęs vyskupo, apskrities viršininko ir inžinieriaus leidimus, ją perdavė Mindaugų parapijai. Gautąjį baraką pastatė P. Kručko žemėje. Iš Kalvarijos cerkvės parsivežė visą vidaus įrengimą su altoriais, vėliavomis ir liturginėmis puošmenomis. Ir pradėjo Kamšuose laikyti pamaldas Mindaugų parapijai. Bažnytėlė buvo keistoka – barakinio (ne barokinio) stiliaus bizantinio stiliaus vidum. Ir klebonijos tokios, kokia buvo, Vilkaviškio vyskupijoje neturėjo nė viena parapija. Bet parapija laikėsi tvirtai. Šventadieniais visada meldėsi daugybė žmonių. Parapijos reikalams parapijiečiai negailėjo nei laiko, nei pinigų. Naująją bažnyčią pradėjo lankyti ir gretimų Liudvinavo, Krosnos, Rudaminos parapijų artimesnių kaimų žmonės. Vėliau atsiskyrė nuo savų parapijų ištisi kaimai ar jų dalys ir perėjo į Mindaugų parapiją. Parapijai priklausė Sūsninkai, Kamšai, Skersbaliai, Nemunaičiai, Rūdelė, Igliauka, Turlojiškė, Brukai, Zapalimai, Mitraučizna, Samaučizna, Jaurinė, Pagrandai, Štakmanavas, Pabalinė, Naujiena, Plenčizna, Šarkaučizna, Ivantiškiai, Ivoškai, Jauniškės. Kalvarijos parapiją nuo Mindaugų skyrė Kirsnos upė.
Mindaugiečiai neskubėjo griauti gautosios cerkvelės. Nugriovė tik mūrinę šventoriaus tvorą, kleboniją, o cerkvę – tik ligi langų. Tolesnį jos griovimą Kauno rusų stačiatikių įprašyti vokiečiai sustabdė. Iš jos plytų Mindaugų klebonas kun. V. Demikis pastatė mūrinę kleboniją ir padarė naujai bažnyčiai, kurios planą parengė Marijampolės apskrities inžinierius, pamatus. Kertnį akmenį pašventino Vilkaviškio pavyskupis Vincentas Padolskis. Tie pamatai išliko iki šių dienų. Karo audros sienų statybą sutrukdė, nors statybinės medžiagos buvo parūpinta nemažai. Kun. V. Demikis pastatė dar du klebonijai reikalingus ūkio trobesius.
Pirmajam klebonui kun. V. Demikiui nepavyko klebonijos įrengti, nes jis vyskupo buvo perkeltas į kitą parapiją. Tą darbą atliko jo įpėdinis kun. Antanas Šukevičius, klebonavęs 1943-1946 m. Nuo 1946 iki 1954 m. Mindaugų parapija nuolatinio klebono neturėjo. Tuo metu parapijos bendruomenę aptarnavo kun. J. Labanauskas, kun. Kazys Kudirka, kun. Petras Vagneris ir Šeštokų klebonas. 1954 m. į Mindaugus buvo paskirtas nuolatinis klebonas kun. Kazys Banionis. Jis klebonavo iki 1958 m. Jo vietą užėmė kun. Antanas Mieldažys, vėliau Kazys Kudirka, kuris klebonavo 23 metus iki mirties 1994 m. Palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Kleboniją bolševikai nusavino. Joje įkūrė apylinkės raštą, medicinos punktą, paštą, milicijos būseną. Klebonui buvo įsakyta išsikraustyti iš naujos mūrinės klebonijos. Parapija nupirko iš Rūdelės kaimo ūkininko A. Gražulio pusę gyvenamojo namo – seklyčią (gerąjį trobos galą, svetainę), ją pervežė į Kamšus. Iš šios medžiagos parapijiečiai šalia bažnytėlės įrengė kuklų namelį kunigui gyventi. Šiek tiek ankščiau, 1950 m., tikintieji pastatė nedidelę medinę bažnyčią. Pastatą projektą ir architektūrinį sprendimą parengė kaimo šviesuolis J. Auštrevičius.
Bažnyčia tradicinio gyvenamojo namo formos, stačiakampio plano, su bokšteliu. Šventoriaus tvora medinių statinių, su mūriniais stulpais.
ENG Mindaugai St. Michael‘s Church
The church, built in the Second World War, has the forms of a traditional residential house, a rectangular plan, a tower. The interior;s inventory came from an Orthodox church. The churchyard fence is made from wood and brick pillars.