BIRŽŲ KRAŠTO ĮŽYMŪS ŽMONĖS
ADOLFAS SABALIAUSKAS
Lobiukas padėtas netoli A. Sabaliausko gimtųjų Krikščių esančiuose Mileišiuose, šalia jo paties statytos Mileišių koplyčios, kurios kriptoje pats ir palaidotas.
Adolfas Sabaliauskas (plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta, kiti slapyvardžiai: K.A.S., A. Sab., Laumė, Kuršo Lietuvninkas, Kuršo Lietuvis, Radviliškietis, Radviliškėnas, 1873 m. rugsėjo 3 d., senuoju stiliumi rugpjūčio 23 d. Krikščiuose, Biržų valsčius – 1950 m. sausio 14 d. Kaune) – kanauninkas, tautosakininkas, vertėjas, poetas, suomių epo „Kalevala“ vertėjas į lietuvių kalbą.
Motina mirė anksti, penkiais sūnumis ir dviem dukromis rūpinosi tėvas, garsėjęs darbštumu ir taupumu, jo dėka du sūnūs galėjo baigti aukštuosius mokslus: Adolfas tapo kunigu, Jonas Sabaliauskas – inžinieriumi. Skaityti ir poterius išmokęs lenkų kalba, pradžios mokslus baigė Papilio liaudies mokykloje rusų kalba. Šiaulių gimnazijoje baigė tik 6 klases, nes negalėjo susitaikyti su esančia rusinimo tvarka. 1890 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Mokyklos rektorius Juozas Tumas-Vaižgantas paskatino rašyti. Pirmąjį rašinį „Rūta mūsų dainose“, pasirašytą Žalios Rūtos slapyvardžiu ir išspausdintą 1895 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, labai gerai įvertino kunigas Kazimieras Jaunius.
Nuo 1893 m. pradėjo užrašinėti liaudies dainas ir šį darbą tęsė visą gyvenimą. Kunigų seminariją baigė jaunas, todėl tik po dvejų metų, 1896 m. kovo 8 d. buvo įšventintas kunigu. Kalbėjo latvių kalba, todėl paskirtas vikaru į Liepoją. 1900 m. turėjo galimybę du semestrus klausyti paskaitų Friburgo universitete (Šveicarija) ir pagilinti muzikos žinias. Vėliau vikaravo Kurše, 1907–1915 m. Nemunėlio Radviliškyje, kur patekti padėjo prelatas Adomas Dambrauskas-Jakštas, atsiliepęs į argumentą, išdėstytą 1906 m. lapkričio 2 d. laiške – „idant galėčiau ir toliaus rinkti lietuvių poezijos ir muzikos palaikas, nes tik aname krašte parapijos… išlaikė tų palaikų rūšis, kurių kitur Lietuvoje kiek žinau, nebėra“. 1909 m. Čikagoje išleista knyga „Būkite tobuli!“
1910 m. jį aplankė suomių tautotyrininkas dr. Augustas Robertas Niemis. Užsimezgusi draugystė tęsėsi iki A. R. Niemi mirties. Jam padedant išleistas rinkinys 1912 m. „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“, vėliau – „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ ir išleido suomių kalba „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus“ (1913 m., lietuviškai – 1932 m.) Beveik porą metų gyvenęs Suomijoje, gerai išmoko kalbą ir išvertė į lietuvių kalbą suomių epą „Kalevala“, Alekso Kivio „Septyni broliai“. Suomijoje parengė porą dramos veikalų: „Kada rožės žydžia“ (pasaka, išleista 1916 m.) ir „Pančiai“ (iš vargo dienų pasakų, dramatiškas veikalėlis, išleistas 1916 m.).
Grįžęs į Lietuvą 1918–1920 m. klebonavo Pušalote. 1919 m. gegužės 1 d. bolševikų apkaltintas priklausymu vadinamai „baltajai gvardijai“ arba bent jau jos palaikymu, suimtas ir uždarytas į Panevėžio kalėjimą. Išbuvo ten iki gegužės 15 d. Jis rašė: „Pušaloto parapijiečių rūpesčiu ir Dievo parama, teisme buvau išteisintas ir paleistas, o po to, kai bolševikai buvo išvyti iš Panevėžio, laimingai sugrįžau į savo parapiją“.
Nuo 1920 m. Kaune dirbo karo ligoninės kapelionu, karo policijos mokyklos kapelionu, Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, 1933 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos garbės kanauninku, 1938 m. tapo vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. 1923 m. išleista 280 puslapių knyga eilėmis „Savu keliu ėjusių Nemunėlio ir Apaščios vaizdai Žalios Rūtos piešti“. 1929 m. rudenį buvo sudaryta Maironio vadovaujama bažnytinio meno muziejaus steigimo komisija. Jai priklausė muziejininkas Paulius Galaunė, tapytojas Adolfas Valeška, literatas ir kolekcininkas kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta ir kiti inteligentijos atstovai. 1931 m. birželio 14 d. Teisingumo ministerijos rūmuose Kaune buvo atidaryta pirmoji Lietuvos senojo bažnytinio meno paroda.
1949 m. kovo 29 d. sovietų valdžios altarista ištremtas į Veliuoną. Į Kauną sugrįžo sunkai sergantis, ten ir mirė. Palaidotas 1939–1940 m. paties kanauninko lėšomis pastatytoje ir pašventintoje Mieleišių kapinių šv. Juozapo ir švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčioje (architektas Jonas Kova-Kovalskis).
Tik 1991 m. išleistas karo kapeliono A. Sabaliausko dienoraštis „Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji“. Leidimas pakartotas 2006 m. Tai pasakojimai žmogaus, kuris kaip Lietuvos karo policijos kapelionas dalyvavo sušaudant Karo teismo mirties bausme nuteistus kalinius. Bet jis dalyvavo ne kaip vykdytojas, o kaip jų sutaikytojas su Dievu paskutinėje kelionėje į amžinybę. Ta misija iš teisų buvo sunki, ir Adolfas Sabaliauskas sunkiai išgyveno. Dėl tendencingai spaudoje aptarto pastarojo darbo buvo užsivėrę durys smulkesniems Žalios Rūtos darbų tyrinėjimams bei jo veiklai garsinti sovietmečiu.
Nuo 1895 m. bendradarbiavo leidiniuose „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Vienybė“, „Rygos balsas“, „Lietuvių balsas“ ir kt., suomių spaudoje.