BIRŽŲ KRAŠTO ĮŽYMŪS ŽMONĖS
KAZIMIERAS KRISTUPAS DAUKŠA IR EDUARDAS JOKŪBAS DAUKŠA
Lobiukas padėtas Biržų evangelikų reformatų kapinėse, netoli tėvo Kazimiero Kristupo Daukšos kapo esančio paminklo.
Tiesą sakant, mano turimame žemėlapyje pavaizduota, jog tėvas Kazimieras Kristupas yra gimęs Naciūnuose, Pabiržės apylinkėse. Kitoje medžiagoje gi radau, kad gimtoji vieta – Neciūnai, netoli Papilio, tai patvirtinta ir “Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje”. Kadangi nesu tikras dėl informacijos, lobiukas padėtas ten, kur tikrai viskas yra aišku.
Kazimieras Kristupas Daukša (1795 m. Neciūnai, Papilio valsčius – 1865 m. kovo 14 d. Biržai) – Lietuvos kalbininkas, mokytojas.
1819–1824 m. mokėsi apskrities mokykloje Kėdainiuose, vėliau mokytojavo joje, nuo 1830 m. Biržų evangelikų reformatų mokykloje.
1836–1844 m. parašė apie 11 000 žodžių lietuvių–lenkų kalbų žodyną, kurio 3/4 rankraščio išlikę Poznanės universiteto bibliotekoje. Tekstas daug kur paryškintas ir šiek tiek keistas sūnaus Edvardo Jokūbo. Žodžių rinko ir iš Biblijos, K. Sirvydo žodyno, S. Daukanto raštų. Žinoma jo lietuvių kalbos gramatika „Trumpa kalbomokslė liežuvio lietuviško“. Jos išlikę tik lietuviškas ir lenkiškas rankraštiniai nuorašai, po 1856 m. rašyti sūnaus Edvardo Jokūbo, saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Po S. Daukanto „Prasmos“ (1837 m.) tai antroji žinoma lietuviškai rašyta lietuvių kalbos gramatika. Rašė Biržų (rytų aukštaičių panevėžiškių) šnektos pagrindu, bandė ją norminti. Buvo susikūręs unikalią rašybą, ją tobulino, pvz., garsą š iš pradžių žymėjo raide c (rackiti raškyti), paskui s (sirdis širdis), dar vėliau š (šukštus šiukštus).
Edvardas Jokūbas Daukša (Daukšys) (1836 m. gegužės 13 d. Biržai – apie 1890 m. Papilio parapijoje) – Lietuvos poetas, vertėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis.
Mokėsi Kėdainių ir Slucko evangelikų reformatų gimnazijose. Studijavo mediciną 1854-1856 m. Maskvos ir 1856-1858 m. Tartu universitetuose, 1858-1860 m. filologiją Karaliaučiaus universitete.
Nuo 1861 m. gyveno Vilniuje, bendravo su V. Sirokomle. Dalyvavo 1863 m. sukilime. 1864 m. nuteistas 16 m. katorgos, ištremtas į Tobolską. Vėliau bausmė sumažinta iki 12 metų. Po amnestijos raštininkavo Pavolgio geležinkelyje. 1884 m. grįžęs į Lietuvą keliavo po kaimus, kurstė pasipriešinimo rusų valdžiai nuotaikas. 1890 m. žiemą rastas sušalęs pakelėje netoli Biržų.
Parašė eilėraščių lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuviškoji poezija lyrinė, elegiškų intonacijų, artima liaudies dainoms, lenkiškojoje ryškios antiunijinės nuostatos. Išvertė A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ fragmentų, J. V. Getės, F. Šilerio, Dž. Bairono kūrinių.[2] Eilėraščių išspausdinta rinkinyje „Ant upės krašto blindelė auga“ (1987 m.).