Kernavė
Photo: (c)Gediminas Mažeika, http://www.efoto.lt/node/229155
[LT]
Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries dešiniajame krante, 18 km į pietvakarius nuo Širvintų, 35 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kerniaus ir Piliakalnio).
Tai pirmoji Lietuvos sostinė. Miestelis garsus Kernavės piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.
Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Į šiaurės rytus nuo miestelio telkšo nedidelis Kernavės ežeras (arba Pragarinės ežeras).
Istorija
Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV a. dešiniajame Neries krante (dabar vadinamame Pajautos slėnyje), ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Pajautos slėnyje 1986 m. aptiktas III a.–IV a. miestas (Žemutinė Kernavė senesnė, klestėjo iki kryžiuočių laikų, kai jų antpuoliams prasidėjus turėjo persikelti į piliakalnius ir Aukštutinę Kernavę). Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys).
Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII a.-XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.
Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. XIII a.–XIV a. Kernavė Lietuvos teritorijoje užėmė ypatingą vietą, buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų, čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.
Kernavė suklestėjo Traidenio (1269–1282 m.) ir Vytenio (1295–1316 m.) valdymo laikais, turėjo viduramžių miesto bruožų: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos piliakalnis ir Mindaugo sosto piliakalnis), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Prie rezidencijos, Pajautos slėnyje bei viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurės nuo piliakalnių, kūrėsi žemutinis miestas – neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika ha. Žemutiniame mieste susiklostė gatvių, brastų ir prekyviečių (Neries krante) tinklas. Kūrėsi atitvertos 8-10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų pastatais ir dirbtuvėmis. XIII a. pabaigoje gyventojai vertėsi amatais, vietine ir tarptautine prekyba. Kernavės pirkliai minimi 1290 m., 1303 m. Rygos skolų knygoje.
XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 m. sudegino kryžiuočiai, dar kartą pilys buvo sudegintos 1390 m. pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, per atsitraukimą. Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru, iš pradžių valdomu Traidenio giminės palikuonių Astikų; Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.
XV a. pr. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Kernavės rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, fundavo pirmosios bažnyčios statybą (pastatyta iki 1430 m., apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta). Prie bažnyčios ir dvaro, viršutinėje terasoje, ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senoji Kernavė, buvusi Pajautos slėnyje, atiteko bažnyčiai.
Karai su kryžiuočiais ir vidaus tarpusavio kovos sutrukdė tolesnę Kernavės raidą. Ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.
Už 1 km į rytus nuo Kernavės 1920–1939 m. ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija.
Nuo 1979 m. Kernavėje pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje.
Miestelyje veikia biblioteka, vaikų darželis, medicinos punktas, girininkija, kapinės. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų dienomis.
[EN]
Kernavė was a medieval capital of the Grand Duchy of Lithuania and today is a tourist attraction and an archeological site (population 318, 1999). It is located in the Širvintos district municipality located in southeast Lithuania. A Lithuanian state cultural reserve was established in Kernavė in 1989. In 2004 Kernavė Archaeological Site was included into UNESCO world heritage list.
Nowdays, Kernavė is a small town in the southeaster part of Lithuania, in Širvintos district, located on the right bank of the river Neris, on the upper Neris terrace. It is 21 kilometers (13 mi) distance from Širvintos and 35 kilometers (22 mi) from Vilnius. It is close to the Vilnius-Kaunas (18 km or 11 mi) and Vilnius-Panevėžys (17 km or 11 mi) highways. It is possible to travel to Kernavė from Vilnius by the river Neris.
History
The area of Kernavė was sparingly inhabited at the end of the Paleolithic era, with the number of settlements significantly increasing in the Mesolithic and Neolithic eras.
The town was first mentioned in 1279, when, as the capital of the Grand Duke Traidenis, it was besieged by the Teutonic Knights. In 1390, during the Lithuanian Civil War (1389–1392), the knights burned the town and its buildings in the Pajauta valley, including the castle. After this raid, the town wasn't rebuilt, and the remaining residents moved to the top of the hill instead of staying in the valley. In later years, the remains of city were covered with an alluvial earth layer, that formed wet peat. It preserved most of the relics intact, and it is a treasure trove for archaeologists, leading some to call Kernavė the "Troy of Lithuania". For example, Kernavė has the oldest known medgrinda, a secret underwater road paved with wood. The road was used for defense and dates from the 4–7th centuries.
The site became the subject of wider interest again in the middle of 19th century, when a romantic writer, Feliks Bernatowicz, depicted the area in his novel "Pojata, córka Lizdejki" ("Pojata, Daughter of Lizdejki", Warsaw, 1826). The hillforts were soon excavated by the Tyszkiewicz brothers and then by Władysław Syrokomla (1859). After World War II, the excavation works were restarted by Vilnius University in 1979, and then again by the Lithuanian Institute of History between 1980–1983. The State Cultural Reserve of Kernavė was created in 2003.
Tourism Information
In summer Kernavė comes to life. Celebrations and folk festivals are organized. Archaeological expeditions have been held for more than 20 years, in which Lithuanian and foreign archaeologists, students, and school children take part. Kernavė is also famous for its traditional Rasa festivals. As early as 1967 a group of university students held the very first Rasa festival, which later became a tradition. For several decades it was not only a way to clean the soul, but also to protest against the humiliation of national consciousness and the forced implantation of Soviet traditions. Attempts to prohibit this festival were not successful.
Kernavė is famous for national celebrations of Mindaugas coronation day on 6 July. On that day a festival is held, where medieval authentic crafts, war games and folk music are presented. The craftsmen come from around the Baltics and neighboring countries.